Mašrutas:
 |
| Maršrutas |
Ar žinojote, jog Kaune (na, beveik Kaune) yra "Dviratininkų" gatvė? Ir ji yra ne šiaip - ja netgi važiuoja dviratininkai. Tačiau - apie viską iš eilės.
Užbėgsiu psichologams "į priekį". Tai ne bambėjimas. Tai sarkazmas. Šie "reiškiniai" yra absoliučiai skirtingi. Nelyginami.
Na, jeigu visgi palyginti knieti - palyginkime.
Bambeklis bulvių maišą subadys virtuviniu peiliu, išbyrėjusias bulves sutryps savo botais jas spjaudydamas ir šnypšdamas kaip šlapias žaltys, aprėks ūkininką, kuriam pastarasis maišas iškrito iš vežimo. Kitaip tariant - "dili dili - te į dūdą!!!".
Sarkastiškas tipas maišą aplies alumi, stumtelės pasilenkusį ūkininką, pasijuoks iš jo nevykusio bandymo sunkų maišą įkelti į vežimą. Tačiau, jeigu ūkininkas atsisės ant žemės, atsirems į vežimo ratą ir ims gailiai žliumbti - šis tipas prieis prie ūkininko, lengvai pliaukštelės per kepurę ir padės maišą įkelti į vežimą.
Bambėjimas "gamina" kortizolį, sarkazmas - dopaminą.
Tiesa, pamiršau dviračius. Kaunas giriasi dviračių takais. Ir iš tikrųjų - jų padaugėjo. Juos tiesia ir remontuoja. Na, kartais tie remontai keisti. Štai dviračių takas šalia Nemuno. Du trečdaliai tako plytelių per kelias dienas buvo nuardyti gegužės pradžioje. Birželis jau tuoj risis į pabaigą - daugiau jokių darbų nevyksta. Jokių. Didžioji dalis tako nuardyta ir užtverta.. Šiaip, tikrai - šaunu, kad viskas remontuojama. Puiku! Nuoširdžiai. Tačiau, jei taką tiesti suplanuota kažkada vėliau (tikiuosi, jog ne spalio mėn.) - kodėl gi TUOMET ir neišardžius jo. Ne du trečdalius ar septynias aštuntąsias - o visą iškart. Dabar ten tako tiesiog nėra visai..
Kaunas turi savo plaučius - "Kleboniškio miško parką". Plaučius vagoja dviračių takas. Dviračių taką vagoja kažkokie plaučiai..
 |
| Dviračių takas "Kleboniškio miško parke" |
Skrodžiame Kauno plaučius dviračiu. Riedame, švilpiame. Užpakalis nuo sėdynės pakeltas. Užpakalis ne plaučiai - skauda kratomas.
 |
| Dviračių takas "Kleboniškio miško parke" |
Apie ką aš čia? Pamiršau - labai krato, kad net galva dreba. Tiesa - važiuojame, skrodžiame.. Dviračių takas baigiasi. Lyg ir apima liūdesys, bet čia pat jį keičia džiugesys. Kairėje - "Dviratininkų" gatvė!
 |
| "Dviratininkų" gatvė |
Žinoma, sukame kairėn! Dar vienas gatvę bylojantis ženkliukas. Spėju, gatvė populiari. Taip, gatvė populiari - vos stabteliu - pro mane lekia dviratininkai.
 |
| "Dviratininkų" gatvė |
Kaip smagu lėkti "Dviratininkų" gatve.
 |
| "Dviratininkų" gatvė |
Lekiu, vėjas švilpia, plaukai... kažkas gale tyliai verkia.. Kas čia? Aaaa.. Tai užpakalis.. Laikykis, drauguži, juk čia "Dviratininkų" gatvė! Kas tau yra?
 |
| "Dviratininkų" gatvė |
Pagaliau ir ši gatvė pasibaigia. Galvoje žybteli mintis - "o jeigu vėl suksiu į kairę - gal išlysiu kažkur netoli Neries - vėliau įsiliesiu į naujutėlaitį dviračių taką tarp "Jonavos" gatvės ir upės". O gal mintis žybteli užpakalyje. Galva jau per daug iškratyta, kad ten kažkas žybsėtų. Suku į kairę. Iš pradžių keliukas smagus, vėliau keliukas tampa sarkastišku.
 |
| Kleboniškio miškas |
Na, negi dabar apsisuksiu - jau kelis kilometrus riedėjau kryptingai. Vis dar bandau važiuoti. Neilgai. Šaknys, duobės, grambuoliai ir SMĖLIS....
 |
| Kleboniškio miškas |
Važiuoti neįmanoma. Ką gi - pasivaikščiosiu. Nors ir labai sunku bristi smėliu - grynas oras, čiulbantys paukščiukai. Viskas puiku! Aha.. UODAI! Labai daug uodų. Labai daug. Jų tiek daug, kad nuo nutūpusiųjų svorio paskausta pečius. Paskausta ne nuo įkandimų - nuo svorio. Kanda visur ir kiaurai. Į kojas, rankas, užpakalį, gerklę, akies obuolį.. Smeigia kiaurai mentės kaulą, pralaužia kaukolę, dubens kaulus, jaučiu kaip snapai sminga į plaučius. Mojuoti beprasmiška - jausmas lyg ranką judinčiau po vandeniu - pilname puode grikių. Ką gi - reikia bėgti. Dviračio stumti neįmanoma - tenka jį neštis. Ar bandėte bėgti paplūdimiu į kalną su dviračiu pažastyje ir 38 kilogramais grynosios uodų masės ant pečių?
 |
| Kleboniškio miškas |
Jaučiu kaip senka kraujas ir visi kiti organizmo skysčiai. Užbėgsiu psichologams "į priekį" vėl - apatinės kelnės šlapios visai ne dėl "to". Prakaitas žliaugia. Žvilgteliu į ką tik ant rankos nutūpusį nelabąjį. Nutūpė, apsidairė, kelis kartus paslydo ant prakaito lašo, stabilizavosi, keturiomis letenėlėmis įsispyrė į ką tik kolegos įkąstą spuogą, kitomis dvejomis įsikibo į gyvaplaukį ir tik "na" su savo šlykščiu laužtuvėliu man tarp ląstelių. Pliaukšt! Kas laimės futbolo čempionatą jis jau nebepamatys..
Padidinu tempą. Jaučiuosi kaip Meilutytė Bolto kailyje ar koks nors kitas sukandžiotas triatlonininkas....
Jei kartais važiuosite šiuo maršrutu - turiu jums patarimą. Grįžę namo - tyliai ir vikriai smukite į vonią. Jeigu kartais ten mirsite ir sutekėsite į kanalizaciją - šeima bent jau atsimins jus gražiuoju. O jeigu jus pamatys prieš nusiprausiant - prisimins kaip kažkokį glitų, smėlėtą ir purviną padarą, suveltais plaukais, dvokiantį, paklaikusiomis akimis, šnopuojantį ir kažką neaiškiai sau po nosimi marmaliuojantį..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą